Noko sunoko dangūs
krinta lašais įsielą
sėja po žingsnį maldą
per nuogą randuotą kiemą
Atveriu langą
juokiasi
Žvilgsniais praeiviai ir balos
pilnos vandens atodūsių
vėjų glėby neramios
dygsta tyla tarp menčių
skleidžasi trapios mintys
Kaip iš Dali paveikslų
dar nesuspėję  gimti
kalasi juodvarniai skrydžiui
plėšo lapus ir debesis
Dega mentys pavydžiai
pėdosna sminga akmenys
Rankos virš žodžių kyla
pirštai dangaus priglunda
baltas švelnumas lyja
į tylumą po sekundę
tu nejauti kaip plunksnos
tankios sugauna orą
lūpom supuoju tylą
jaučiu kaip sparnai dainuoja