Taip, dar vakar vilnijau, veržiaus link tavęs,
Bet šį rytą jausmų burėj visiškas štilis.
Kada audros stiklinėj, kaip žygį betęst?
Manyje vėjo tiek, jog nuneš aibę mylių.
Kam likimą, sakyki, tampyt už ausų?
Kam gi belstis tenai, kur nei durų, nei lango?
Regimai, jog ne tau šventą žinią nešu
Ir po kojomis kloju giedrėjantį dangų.
Kartas, kitas — tykštu į pavienius purslus,
Atstatei į mane kietą nugaros uolą.
Jau regiu sau tikslus — horizontus plačius.
Nenustebk atsigįžęs, jog jūra prapuolė.