Nepykit, zinijos, jurginai, astrai,
Kad suguldžiau ilsėtis amžinybei.
Dar ne žiema ir nėra balto sniego,
Tik blaškos klevo lapai nusiminę.
 
Matau, kad jau nuliūdę ir pavargę,
Iš lėto užgesinate spalvas.
Žiedų akim tuščiom pažvelgę,
Nuleidžiat jas sudžiūvusias, rudas.
 
Pabuvome kartu, vieni kitus mylėjom.
Jus girdžiau vandeniu, kai degino kaitra.
Dėkodami už jį, gražiais žiedais žydėjot,
Pabudę rytmety, užkrisdavot rasa.
 
Nepykit, rudeninio sodo žiburėliai,
Paliksit atminty ilgai ilgai.
Kompiutery žydės man visos metų gėlės,
Nors už langų ir šėls pūga, speigai.