Jaučiu, stringi tarp skiemenų
Aistros iššovęs garsą kimų,
Kai mirksny skleidžias amžinybė —
Didingo virsmo pilnatis.
Nėr išskaičiuojančios minties —
Laimėjom aukso puodą? Klydom?
Teliko kliedesys kirst ribą
Ir lyg dviem upėm susiliet.
Išdaužom papročių vazas,
Nuvartom urnas nuo lentynų,
Stačius apspardom luomų laiptus,
Išmėtom antspaudus, skeptrus —
Savųjų syvų nektaru
Vulkaną geismo užgesinam.
Šalia tavęs trobelėj — menė,
O pievoj žydinčioj — dangus.
Nereikia žodžių. Patylėk.
Mažiau pagundų bus žadėti,
Kad šita juslių soties puota
Truks, kolei pragaras užšals.
Ar nepakanka, kad rėkiu
Šio patyrimo sužavėta?
Juk rankos ištiestos atstumas
Bus akstinas ir trokšt, ir alkt.