Mintis mažaug tokia: lengva pasakyti pakilk su paukščiais, kai yra patirtys ir padariniai, galbūt ir susiformavę įpročiai. Pūkeliu perteikiamos kelios mintys, pvz., žodis neapima sunkumo, žodžiu (tuo švelniu pūkeliu) lengvai mėtomasi. Galų gale tai tiesiog lengvumas. Viršus.
Kirvis – budelio, pačiam esant budeliu (sau ir kitiems).
Aliuminis šiame margumyne tarp paukščių ir kirvių iškalbingas: jis nesunkiai pasiduoda poveikiams. Ir tos spalvos čia yra. Per debesis išlydomas (ir išlyjamas) aliuminis – pilkybė. Bet ir kažkas sunkesnis (kerta puikybės kotą). Tik po debesys, man atrodo, nereikia kuris, kurie.
 
Bekepuris, bežodis (tai vis tyla, naujos pradžios (laimi pradėjęs nuogas, grynas) užuomina) smelkiasi giliau, kartu atsikratoma to, ko nėra (arba nereikalingo), išsilaisvinama.
Bet yra ir kita pusė: kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.
 
Laumė gal ir siejama su ilgu plauku ar lemtimi, bet riešutai nelabai ir būtini.
 
Taigi kotelis nu(si)kirstas, pūkelis kaip sąlyga, prielaida, galimybė... Tėra kartus vidurio būvis. Kaip sužalota pienė, tik, aišku, ne pažodžiui.