Ar gali būti kas gražiau už rožės žiedą, mylimoji,
kai prausiasi jis rytmečio rasa?
Einu per žemę savo ilgesį dievams aš paaukojęs,
einu per žemę ir liepsnoja visata.

Ar gali būti kas gražiau už žiedlapių trapumą,
kai ilgisi jie saulėje naujos būties?
Ar gali būti kas giliau už žvilgsnio tavojo gilumą,
kuris man saule vis patamsiuos švies?

Dvi akys man pasaulyje kaip žvaigždės tyliai žėri
ir veda per visas nelaimes ir vargus,
dvi akys mano sopulius ir nerimą su ilgesiu sugėrę,
dvi akys žemės vieškelių man kelrodėlėm bus.

Sugrįžta prie krantų laivai visas audras išbandę,
sugrįžę ilgisi vėl vėtrų ir audrų,
ir aš ilgoj kelionėj link tavęs labai išvargęs,
tiktai tavy aš atilsį ir džiaugsmą surandu.