Štai spalis... Ruduo, paieškojęs kuo šiltesnių dienų ir spalvų, karstosi po medžius. Neaplenkia nė vieno beržo, drebulės, ąžuolo. Gluosnis, ir tas, įsuktas vėjo gūsio, žvelgia į spalvingus nukritusius lapus ant žemės. O ką kalbėti apie degantį klevą! Jis spindi tokiomis spalvomis, kad negaliu pareiti neprisirinkusi visos puokštės. Tik kam tą grožį dovanoti? Kas supras? Gal gimę spalio mėnesį? Tikiu, kad jie supras ne tik gamtos, bet ir mano nuotaiką...