Važiuoju, o pakelės vėl rausta,
Bet ne aguonų gundančiais žiedais.
Ožekšnis lieja rudeninį skausmą,
Nutvilkytas saulužės bučiniais.
 
Per vasarą juos godžiai gėręs lapais,
Dabar grąžina sutrikęs ir drovus,
Kad greit rausvaisiais teks nukloti žemę,
Jai atiduot liepsnojančius rūbus.
 
O gal jis šitaip kartais žmogų guodžia —
Jei kartais gegužė paliktų be žiedų.
Vėliau, kai laikas plaukus balint ruošis,
Ramus ruduo atneš ir tau ryškių spalvų.
 
Paliks gal paslapty gamtos mažyčiai burtai,
Įspėti juos ne taip juk man svarbu.
Gerai, kad pilkas pakeles ožekšniai puošia,
Kad tėviškėj net spalyje gražu.