Iš ten man dygsta pernykšė norų veja,
iš ten į paviršių rausiasi akli pavydo kurmiai,
iš ten randuosi aš, beveik jau beveik,
tik kasmet veja, kurmio galvelė ir aš nušienaujama surūdijusiu dalgiu.
Šast ir šast,
Šast ir šast,
šast.
Štai viskas pūva ir smirsta tiesiai tau ant kiemo.
Tas pasitenkinimas, šniukštinėjęs tavo virtuvėje, dabar tupi įsirausęs kurmio akiduobėse,
o baimė, vaikščiojusi tavo miegamojo sienomis, šlamščia bepūvančią, nebeišaugsiančią žolę.