Ar tau tikrai šviesesnis lietus lyja
Ir saulės spinduliai dažniau aplanko,
Nei ant kalvos iškilusį pušyną,
Šalia prigludusį eglyną tankų?
 
Šiek tiek esi išbėgęs į palaukę,
Tačiau matau, kad vienišas nesi.
Aplink kamieną smilgų upė plaukia,
Toliau paparčiai kuždasi sausi.
 
Lankau ir aš, kasmet žvilgsniu matuoju,
Džiugias akis vis pakeliu aukščiau.
Tikrai galėtum priešintis ir vėjui,
Jei jis mėgintų žalią šaką laužt.
 
Nedaug kas žino, kokia dalia tau teko,
Kodėl užkrinta dangiška šviesa.
Galbūt todėl, kad vos prieš dešimt metų
Sodino, laistė Grigolio Vytauto ranka.
 
Sodino, laistė, priesaką paliko —
Būt ąžuolu, jo vardą žemėj nešt,
Kad net ir čia, seniausioj girioj,
Matytų scenos riterio raides.