Galiu keliauti po pasaulį margą,
Bendrauti su visais be išimties.
Tiktai tave sutikus, baimė auga,
Ir tu, matyt, kažkaip ne taip jauties...
Ir stengiamės apeiti, nematyti...
Nei „Labas“, nei „Sudie“ – juk svetimi...
Tau ne galvoj akimirkos mažytės,
Kurias rinkau ir girdžiau viltimi...
Su manimi likimas tartum žaidžia, –
Tai išskiria, tai suveda kelius...
Net ir dabar susitikimai žeidžia, –
Nes niekad nieko nedalinsime perpus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2015-10-03 19:53:23
savininkiškas jausmas tas noras viską dalinti perpus.
Vartotojas (-a): mažius
Sukurta: 2015-10-02 23:26:28
Meilė. pažįstamas jausmas.ir ko gera nelaiminga meilė...
atvira nuoširdu ir labai mieli eiliukai.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-10-02 23:08:31
Šiltas ir kartu liūdnas. Man patiko, tikrai nieko nei per daug, nei per mažai.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-10-02 22:39:29
Gražios eilės.
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-10-02 21:53:07
Nostalgiškas atviras monologas, taupi prasminė raiška.
Labai gražu.
Vartotojas (-a): Juodoji Varlė
Sukurta: 2015-10-02 18:34:39
So sad. Bet dažnai tiesa. Kartais susikerta keliai ir vėl išsiskiria, net būna atrodo, kad lemta sutikti tą žmogų, bet reikia tik trupučiuką drąsos ir viskas būtų okey.