apdriskusioje drobėje veidai su kaukėmis
okeij nuo rėmų pakabintų atsitraukime
pavasaris pavirs kaskart į rudenį
likime pasilik jį sau o aš renkuosi liūtį

atėjus vakarui šešėliai šoks kankaną
nukopijavę „Mulen Ružo“ dramą
suskaidytoje erdvėje skirtingi kūnai
netapę vienu nors sudūžtančiai minutei

banguotame paviršiuje netikra
tapytos sielos ir taurė raudono vyno
nuėmus kaukę pagirios iš ryto
gal suvaidinsiu aš siužetą kitą