Sėdime ant saulėkaitoje įšilusios medžio išvartos.
Tavo plaukai prisigėrę pūvančių lapų kvapo.
Akimis sugaunu upės nešamą ryškiai geltoną teniso kamuoliuką –
Tu atsakai, kad taip būna.

Sėdime, o ant galvų lyja iš giedro dangaus.
Pro lapus išlenda juoda katė ir ryja mus žaliomis akimis:
Aš taip ir jaučiau, kad mes čia ne vieni –
Tu atsakai, kad taip būna.

Išraudę lapai pilkame take šoka salsos ritmu.
Susikimba pirštai, prisigėrę upės vėsos ir virpėjimo:
Kviečiu tave paskraidyti giliai vienas kito akių gelmėse –
Tu šypsaisi.