Prieik arčiau, kad motiniškai nuvalyčiau lūpas
ir tuo pačiu nubraukčiau godulį.
Iš pačios sielos žydi pakalnutės,
tačiau kvepi tamsiu dirvožemiu.

Atleidžiu tau – gėdos rožynas klesti –
po juo grumstais juoduoji ir juoduoji.
Apkirpčiau, bet užstumtas vartų skląstis,
palaistyčiau neužmirštuoles –
dangui rezonuotų.

Jau nebesitiki šviesos žiupsnelio...
Kabliukai veržiasi paviršiun –
meluoji – laukia, kad užkibtų saulė
ant pasistiebusios į viršų piktžolės.
Per daug dažnai sumindžioja, išbraido,
išgainioja, palieka kritusias idėjas,
žūklės nėra, tik valu sukabintos žaizdos.
Neįsileisk, jei dingo rakto briaunų reikšmės,
tai bent pajausk – sėkmė kaip vėjas
slapta po veją vaikštantis.