Ir kurgi man padėti
Savo nuodėmes,
Kai išsiblaškius šiuo keliu,
Gyvenimo išmintu vieškeliu,
Kur tūkstančiai ženklų
Nukreipiančių ir draudžiančių
Šmėžuoja,
Vis einu?
 
Aplinkui tarsi medžiai
Žmonės, žmonės, žmonės,
Jie nusišypso, pamojuoja –
Eik tolyn.
Tegu.
 
Kiti man iš paskos,
Sukrovę laiko naštą,
Su metų bagažu...
 
Kiti išverkę
Savo nedalias skaudžias,
O paslaptis paslėpę taip,
Kad niekas nematytų,
Kvatojasi, iš juoko leipsta
Ir šalia jų jauku.
 
Kaip medžiai žmonės,
Jie kvapniais žiedais pražysta,
Vilioja vis pavėsy pailsėti,
Iš naujo pasisemt jėgų.
Ir aš einu... einu... einu...