Kur taip ilgai buvai pradingęs,
Kas Tave paslėpė, gal paskandino?
Savoj širdy buvai ištirpęs,
Gyvenimas Tave nutildė, nuramino.

Kopei į jį kaip iš bedugnės,
O sūrus prakaitas Tave skalavo.
Ir niekas niekada nebūtų Tau sutrukdęs –
Likimas žmogui niekada juk nemelavo.

Atrodai taip pavargęs ir sunykęs,
Lyg būtum dirbęs atsakingą darbą.
Sakyk, tad kur buvai išvykęs,
Jei dar prisimeni normalią žmonių kalbą.

Paraudę akys nemigą parodo,
Nesišypsai Tu, lyg kažko bijai,
O gal tiesiog Tau viskas nusibodo
Ar vakar baisų sapną sapnavai?

Žiūriu, plaukai visai pražilo
Ir raukšlės Tavo vis kasdien gilėja.
Širdis sustingo ir pritilo,
Jos ritmas kas minutę tobulėja.

Tad sveikas, vėl sugrįžęs po kelionių,
Ilsėkis, jauskis kaip namuose.
Nebus čia lūkesčių anei vilionių,
Tiktai tyla, kaip ir privalo būt kapuose...