(Vietoj pasakos)
 
Kas sakė, kad mėnulio keliu nenueiti,
Kur klaidžioja vienas  jis naktimis.
Juk taip dailiai nuplikęs, beveik baltaveidis,
Tikrai dažnai kalba su žvaigždėmis.
 
...............................................................
Vos pašokęs virš stogo medinio namelio,
Sužiuro į Žemę — gal visur jau gražu?
Ar darbštuolis ruduo gan toli nukeliavo,
Miško medžiams, klevams nepritrūko dažų?
 
Buvo žemas stogelis, tad palipo ant kraigo
Naujo namo mūrinio, dailaus.
Palūkės minutėlę, juk yra dar daug laiko,
O tada ir toliau jau keliaus.
 
Per išstypusią vyšnią, per obelį seną,
Per eglės spygliuotas šakas
Mėnuo kopė į dangų, kur žvaigždės gyvena,
Gal draugą kelionei sau ras.
 
Nušvito baltasis spinduliais sidabriniais
Aksome beribio dangaus
Mielą žvaigždutę iš šimto pažinęs,
Su kuria ir norėtų keliaut.
 
Tik danguj, kaip ir žemėj — pavyduliai sujudo,
Atjojo žirgais — juodais debesim.
Metė tinklą tamsiausią, viską slepiantį šydą,
Neleido gražiausios iš būrio paimt.
 
Praslinko pusiaunaktis, mėnuo vienišas rieda.
Liūdnas pro miglą žemiau, vis žemiau.
Girdi — gieda gaideliai savo giesmę rytinę,
Skelbia visiems, kad  jau rytas greit auš.
 
........................................................
Stengiuos senolį padrąsint — liūdėti nereikia,
Bus vakaras kitas, vėl kopti galės.
Kai tik papučia vėjas — debesėliai ir sklaidos,
Skliautu pas žvaigždelę riedėti galės.