Ruduo spalvotas beldžiasi širdį:                         
Sparnu pamoja, paukščio plunksną meta.
Sakyk, ir tu kodėl nuo vėjo virpi?
Sakyk, kodėl jauties praradęs žadą?

Žiūriu į orų klevą rudenio,
Kasdien lapus čežena vėjo letenos
Ir keistą jausmą praradimo budina,
Ir keistą norą atradimo žadina.
 
Šalna pakanda – saulė atgaivina
Lapelį trapų medžio rudeninio.
Praeidama žvalgausi, vėl ant tako
Kiek daug nukrito, kiek bateliais minam.
 
Ruduo ruduo, jaučiuosi tarsi lapas,          
Plevenantis ant iškilios viršūnės.             
Širdis krūtinėj vis nerimsta – plakas,
Ir šiurpuliukai varsto mano kūną.