Vakarėjant svarstau, ar aš viską atidaviau dienai?
Ar dėkodama meldžiasi būčiai sutiktų piligrimų eilė?
Kiek grūdų, kiek pelų, ar žema paliktoji ražiena?
Ar bus išteklių ryt vėl suprasti, užjausti, mylėt?

Gal ir vėl garsiai rėks likęs augalo genas — pirmauki,
Kelki galvą aukštyn ir paliki paunksmėj mažus?
Gal godumas kliudys be vedlių savo perkopti taukus,
Gal, sutikus gerus, sekti jais kilęs ryžtas greit žus?

Nežinau. Jau tamsu. Pasiklydusios blaškosi mintys,
Kol bemiegė naktis ima čiužinį kimšt akmenim.
Šlepsi žingsniai... Prošal... O maniau, kad manęs nuraminti.
Tarsi ir ne viena vienišėju rudenėj nakty.