Ir klausė verkdamas manęs laukų artojas:
– Nejaugi vis dar vadinuosi aš žmogus?
Atleist sau negaliu lankyt tave nustojęs,
kai meilės karštas stiklas skilo jau perpus.

Ar Dievas taką šitą mynė vien tik mums,
kad pasiklydę pėdom degančiom atsektumėm,
o gal jis laukė, kol dvasia visai nuskurs,
tada tylius vargus ant aukuro uždegtumėm?

Ar ne geriau bus, jei gulėsiu aš negyvas,
bet degančiom akim matysiu dar tave?
Gyvenimą seniai kažkas jau bus užmynęs,
o rudenį išgelbėt jį bandys tamsi dvasia.

Ant tako pamestas jau mano rūbas,
aš jį sudeginsiu nauja atšaldyta liepsna,
kurią man siuntė neatgimęs Dievo kūnas,
kad pakerėčiau jį nemirštančia drąsa.

Per kvaila būtų tau šituos žodžius ištarti,
juk nesuprastų žemėj jų dangaus žmogus,
todėl kalbėsiu mintimis net jei teks vargti,
o tavo veido atvaizdas visiems laikams pražus.