Nemigo nakties išnara
Nebespaudžia minčių anei kūno.
Likučius ryto lietūs nuplovė —
Atvira gyvuonies jautruma.
Tarsi ženklas saulėtekiu
Be liepsnos dega vienišas krūmas.
Išlaisvėjai — nėra ko bijoti,
Kad ugnis ir tavęs atsikąs.
Kai be odos, gali būt bet kuo,
Sutinki drąsiai keisti pavidalus:
Išgaruoti, varvėti, sustingt,
Sutrupėti, pasklisti, išnykt.
Kiekviena nauja patirtis
Dovanoja po dešimtį įžvalgų,
O kiekvienas perkoptas slenkstis —
Atėjimas į būvį x.
Po dienos vėl bus ankšta savy,
Trumpas gyvmiegis, vėl išsinersi.
Atsikelsi šiek tiek garunkšnėtas
Iš į virvę vytų patalų.
Tik naujoji oda plonės —
Nuo pasaulio ja neatsitversi,
Bet tu garbinsi patirtį naują —
Kaip sopėti ir degti už du.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-09-27 11:56:08
Patirtis, lygiagrečiai su išmintimi. Puikus kūrinys. Pagarba autorei.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-09-26 22:06:40
Trauka nertis, netgi skausmingai, ir ta kaskart plonėjanti apsauga... noras skaudintis vardan patyrimo? Tai amžinas nerimas, pažinimo troškulys, gyvybingumas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-09-26 20:45:32
Labiau sopėti ar labiau degti? Išmintingas išsinėrimas.