(Prisimenant prieš devynerius metus matytus Kanados kalnus)
 
Daugiau čia nebūti,
O būtų gerai,
Sapnuojas dar kartais
Didingi kalnai.
Vilioja viršūnė —
Tokia ji šviesi.
Žiūri ir stebiesi,
Tik įkopt negali.
Iš ten pamatytum,
Koks pasaulis gražus
Ir koks gali būti
Juo laimingas žmogus.
 
Laimingas, supratęs,
Kiek daug visko turi —
Žemynuose kalnus,
Dar mėlynas jūras,
Žaliuosius miškus,
Derlingus laukus,
Savo rankom statytus
Jaukiausius namus.
Pasaulis didžiulis,
Tik metų mažai,
Paliks jau svajonėj
Snieguoti kalnai.
 
Tad kol jaunas —
Skubėki pasaulį pažinti,
Į tolį pažvelgt
Nuo kalnų pamėginti.
Suprasti save,
Savo tikrąją galią
Ir mylėti mylėti
Žmogišką dalią.
Už gyvenimo laimę
Nėra nieko brangiau.
Saugok motiną Žemę,
Saugok save, žmogau!