Ant aukštosios palangės gražiausioj galvos vietoj
Šarangių Varangių visa banda prigužėjo.
Kaip maloniai smaugia. Dar! Dar!
 
Virkauja stiklas, bučinių išsiilgęs.
Užmiršo senolį Džuljetiškos meilės pritvinkusios paukštės.
O gal tik išmirė vienu sykiu visos?
 
Kaip geri filosofai pametę prasmę
Nuo medžių iš oriausio aukščio vis šoksta ir šoksta lapai.
Ar galėčiau ir aš, jaunas, kartu?
 
Derlingų metų jaukiais prisiminimais
Aistringai dalijasi dailiai nuraudę akių obuoliai.
Nusiskinsiu dar vieną...