Prabusk, žmogau, vėl rytas žvelgia
Saulės bučiuotom akimis.
Jau papuošė rausvai padangę,
Nuklostė ją debesimis.
 
Priimk iš jo dar vieną dieną,
Ne vargo pilną, bet džiaugsmų,
Lyg naują viltį — gražią, šviesią,
Lyg glėbį rudenio gėlių.
 
Ištiesk rankas, tegul pamato —
Truputį šiurkščios nuo darbų,
Bet pasikeičia, būna švelnios
Prie rankų meile sujungtų.
 
Ir nesvarbu, kas dieną lauktų,
Kokie užgriūtų reikalai.
Svarbu, kad sąžinė neklaustų —
Ar viską padarei dorai?
 
Tik neįleiski sau į širdį
Juodų žiniasklaidos kerų.
Jausis pykčiu nuo jų apgirtęs,
Burnoj bus viskas negardu.
 
Miško rūke regėsi klastą,
Draugas, ir tas bus įtarus.
Neši gyvenimą kaip naštą,
Gerumo ašara išdžius.
 
....................................
Iškelk į saulę dukrą, sūnų
Tegul pamato iš aukštai
Gimtinės žemę, žalią jūrą
Ir tave, stovintį tvirtai.