Išbėgs švelnus rugsėjis nuo darbų pavargęs,
Paliks miškus tapyti broliui spaliui,
Dar palydėt reikės kelionėn pelkių gerves
Ir sušukuot šakas baltam berželiui.
 
Būtų gerai, kad žemę laistyti primintų,
Šykštėjo vasara, šykštėjo ir rugsėjis.
Žmonėms tai kas, važiavo ir neklimpo,
Tik žiemkenčius į sausą dirvą sėjo.
 
Nubiro obuoliai, lengvai vėl supas šakos,
Dar pailsės prieš stingdančias šalnas,
Tada teks tart „sudie“ geltonam rūbui lapų
Ir leisti lietui skalbt visai nuogas.
 
Sunku ir man bus kalbint aukštą klevą,
Nors aš tikrai nekaltas dėl lapų uždegtų.
Praeidamas ryte nors ir sakysiu — labas,
Daugiau neatsakys tyliuoju ošimu.
 
Tiktai gal eglė, kankorėžius iškėlus,
Ir man mintis į pilką dangų kels.
Juk jai tas pats — ar spalis, ar rugsėjis,
Tik daug vėliau nuo pirmo sniego bals.
 
Kaip dovaną vėl teks priimt ne vieną naktį:
Sužvarbusią, audringą ir per ilgą.
O galgi bus gera, verta širdingo „ačiū“
Už baltą popierių, juodų raidelių pilną.