Pasimainė dangus —
Iš tamsių debesų ne pavasario gyvas vanduo,
Jis miškų ir laukų
Žalią gelumbę plėšo skiautėm ir meta į purvą.
Vis daugiau abejonių,
Ką begalime mes viens kitam dovanot,
Kai sula pasibaigus?
Ištroškę mes drumzlėmis springstam ir urzgiam.

Tuščias indas 
Suterška, sugaudžia garsiau, vis šaižiau
Ir viena kitą žeidžia
Būties susikirtusių grafikų kreivės.
Aš atstumsiu tave
Tik iš keršto, nes neleidai ilgai prisiglaust,
Kad stebėčiau, kaip tolsti,
Tačiau nesimelsčiau, kad tik neišeitum.

Tai tikrasis ruduo,
Kai suaugusius perlieja jau nebegyvas vanduo,
Kai išblėsta aistra ir viltis,
O visi atminimai — it sapnas.
Derlius nuimtas, podėlis pilnas,
Tačiau tyluma šermeninė namuos,
Tik lašai negyvi
Į uždžiūvusius stagarus plakas.

Krisk, dangau. 
Nesvarbu — liūtimi, akmenim ar žaibais.
Ne sezonas, deja,
Kibirkšties nėr ko laukt — neįskelsi.
Nemaniau, kad kada
Ir jausmai, ir malda pasibaigs,
Kad sėdėsiu lukšte
Ir spėliosiu — vaidenasi? Beldžiasi?