Kai laikas praeitį nubraukia lyg miražą,
sakydamas, kad veltui gyvenai,
kad žodžių, praradimų ir  klejonių buvo maža,
užgeso laužas – liko pelenai.

Kad pėdas, kur keliauta šitiek buvo,
užžarsto laikas dulkėm ir smiltim,
tiktai griuvėsių lyg po karo krūvos
žėruoja dar gaisais, kaitria ugnim.

Kas degė, kas liepsnojo, kas užgeso? –
Širdis lyg dvikovoje kritus – kruvina,
lyg ant žolės ant skruosto rasą
nuglosto vėjai sužeista daina.