tavyje susipynę dvejonės
tas linų mėlynumas
lyg akys
pasitinka neatmieštos
godos
ir kadaise
užgimusios sakmės
tu mane išsapnuok
lyg švelnumą
byrant smėlio smiltelėms
tarp pirštų
kai pastačius tik laikiną rūmą
tavo meilė
iš lėto numiršta
išsopėję
kaštonų žvakelės
ilgesys, nykuma
sielą liečia
tu parodyk vienintelį kelią
kur dar mudviem
viltim tyliai šviečia