Įmantrų nuoskirdų parašą
Vargas raito ant naivuolio delnų —
Per tave, bet ne tau.
Kam bandai pasistvert, suturėti?
Užsigydyk pūsles,
Bet rytoj
Antra tiek jų sutrinsi.
Išmintis nesipuošia šilkais anei auksu
Svetimėjančio savo pavidalo —
Tas žaidimas neturi prasmės.
Maža laiko
Žydėjimui, pareigai, aukai,
Ką kalbėt
Apie trinamo kiauto blizgius niekučius?
Kiek vėliau supranti,
Kam tas nupieštas sutikto veidas,
Kam intrigos, kam luomai ir jų maskaradas,
Kam dvaro kurti šnabždesiai —
Nes užglaistoma šitais žaidimais
Jau pralėbauto laiko nyki tuštuma 
Ir artėjančio finišo baimė.
Nepaspringstama atimtu kąsniu
Iš alkano naiviojo rankų.
Kiek puikybėj tuščioj prisiveisę žiaurumo!