Santrauka:
Nors dabar ruduo, šįkart apie žiemą...
Ligi kito karto,
kai žiema ledinė
mums pusnis sužarsto pūgą čia atginus,
ligi kito karto,
lig kitų snieguolių,
kai ant šilto delno jos lašuos prapuolė,
ligi kito karto,
tyluma kai tūps
tau į baltą ranką plunksna angelų,
ligi kito karto,
kai manieji žodžiai
klaups prie tavo vartų čia atnešę rožę,
ligi kito karto,
verkt tikrai nereikia,
angelai ir snaigės pakartoja laiką.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-09-20 11:55:39
verkt tikrai nereikia,
angelai ir snaigės pakartoja laiką.
Graži lyrika. Pasiimu, dėkui.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2015-09-20 10:07:34
Juk žmogus negali be prieraišumo išgyventi. Tokie mes esame ir pasirenkame kiekvienas savo, nors ir laikiną, todėl ir žodžiai ligi kito karto - daug pasako...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-09-19 22:18:46
Ar būtina prisirišti prie metų laiko? Mane, atvirai pasakius, tas nuolatinis prisirišimas tik juokina. Taip, suprantu, savaip įkvepia aplinka, tačiau būtinybės tikrai nematau.
O eilės yra geros, kad ir ne apie rudenį :)))
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-09-19 20:22:55
Jautrus, kupinas ilgesingo švelnumo kūrinys.
Manyčiau, kad pavadinimas tokiam grožiui yra per kuklus.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-09-19 19:34:06
labai labai gražu