Na kodėl vis ne taip? Rodos – kaip visada:
Ir dangus toksai pat – vėlei žydras.
Miškas, oras toks pat ir vanduo kaip tada...
Tiktai – jis iš kovos nesugrįžo.

Kaip suprasti dabar, kas iš mūsų teisus,
Ginčuos buvom laimėt pasiryžę.
Tik dabar supratau, koks jis buvo brangus –
Kada jis iš kovos nesugrįžo.

Tai nutils jis staiga, ne į taktą dainuos,
Tai papasakos kažką be ryšio,
Tai su saule pakils, tai miegoti neduos, –
Na o vakar jisai nebegrįžo.

Tai, kad tuščia dabar, – aišku kaip niekada.
Tik dabar supratau, kas mus siejo... 
Tartum užpūtė laužą atūžus audra,
Kai jisai iš kovos neparėjo.

Jau pavasaris veržias, kaip iš kalno lava.
Ir per klaidą šaukiu atsigrįžęs:
„Ei! Palik parūkyt!“ – Bet aplinkui tyla...
Vakar jis iš kovos nesugrįžo.

Nepaliks mirusieji mūsų bėdoj,
Lyg sargybiniai saugos ir kritę.
Miškas dangų atspindi, tarytum vanduo, –
Stovi medžiai melsvi, lyg dažyti.

Mums ir vietos žeminėj užteko pilnai,
Mums ir laikas tekėjo po lygiai...
Viskas liko vienam, – ir atrodo dažnai –
Jog tai aš iš kovos nesugrįžęs.