Dorsi jau antrą dieną buvo apsistojusi gražesnėje miško vietoje pailsėti nuo kelionės ir paieškų. Pavakarėj išėjo apylinkėje paieškoti malkų laužui. Prisiminė praeitą dieną mačiusi gerą vietą sausuoliams prisirinkti, tad ten ir pasuko. Eidama nerūpestingai dainavo savo sukurtas dainas apie saulę, šilumą, meilę ir išsipildžiusias svajones.
 
Paėjus kiek toliau nuo stovyklavietės tolumoje pamatė vilką. Iš rankų iškrito surinktos malkos, mergina kviesdama mosavo, švilpė. Žvėris akimirkai atsisuko, papurtė galvą ir nuėjo. Dorsi širdo. Nesusitaikė su mintimi, kad jis tiesiog gali taip nueiti. Pasileido visu greičiu bėgti paskui, neišleisdama baltojo iš akių. Lėkė pro šiurkščius krūmokšnius,  minkštas samanas ir aukštus medžių kamienus, viską pralenkdama, nekreipdama dėmesio. Vilko siluetas pradėjo tolti, tad mergina iš paskutiniųjų dar paspartino žingsnį ir staiga dingo žemė iš po kojų.
 
Po akimirkos nesvarumo Dorsi suvokė kas nutiko, kritimo momentu širdis daužėsi lyg pašėlusi. Pralėkė mintys apie mirtį ir vilko kailio kvapą, olą ir žemuoges, lietų, sėdint palapinėj, ir maudynes ežere, paliktus gyvūnus už miško ir jausmą vos tik įžengus į vilko valdas. Apėmė beprotiška baimė, kad šią akimirką viskas baigsis. Mergina šonu trenkėsi į moliną daubos iškyšulį šone, atsimušė ir galiausiai drėbėsi į purviną dugną. Sukliko iš skausmo. Gėlė visą kūną, galva svaigo, trūko oro.
 
Išspjovusi iš burnos purvą su krauju Dorsi pamatė, kad daubos viršuje susirinkę vilko šešėliai nuleistomis keteromis ją gailiai stebėjo. „Tau reikėjo tada išeiti...“ – sušnabždėjo apgailestaudami ir nuslinko tolyn. Iš nevilties ir skausmo mergina šaukė, kiek tik plaučiai leido, kumščiais trankydama purvinas balas. Šauksmas virto rauda ir kruvinos rankos nustojo negailestingai talžyti purvą. Dorsi kūkčiojo springdama savo seilėmis, kol nebeliko jėgų verkti.
 
Kūną maudė. Vis tik susiėmusi mergina atsisėdo ir apsižiūrėjo. Lūžių nebuvo, tačiau pilna sumušimų ir kelios prakirstos vietos, įkąstas liežuvis. Apsidairė ir įvertinus situaciją atsiduso. Ji įkrito į daubą, kurią buvo mačiusi jau aną dieną, tiesiog lėkdama paskui nieko nebematė. Duobės kraštą beveik buvo galima pasiekti ištiesus rankas, tačiau trūko kelių centimetrų. Suradusi aukščiausią vietą, vis vien nepasiekė. Dorsi nepasidavė, nenorėjo likti duobėje. Pastebėjus dumble akmenį išsikasė jį; į panages prilindo purvo. Sunkiai kvėpuodama pastatė riedulį prie krašto ir, užlipusi, pirštų galais apčiuopė žolę viršuje.
 
Šlapios žolės pojūtis gražino prisiminimus apie ežerą ir lietų, Dorsi prikando lūpą. Ne, nebereikia verkti, dabar metas iš čia išlipti. Tvirtai įsikibus krašto mergina spyrėsi basomis kojomis į duobės sieną keldama savo nuvargusį ir skaudamą kūną viršun. Kojos vis praslysdavo, tačiau rankos laikėsi tvirtai, nors ir sudrebėdavo. Sukandusi dantis ir sunkiai alsuodama ji šiaip ne taip išsiropštė ir duobės.  
 
Prigulusi norėjo pailsėti, tačiau vėsa priminė apie artėjančią naktį. Tam reikia pasiruošti. Ir niekas kitas to už ją nepadarys. Sunkiai atkėlusi galvą, pečius, liemenį nuo lygios žemės Dorsi atsistojo ir nusvirduliavo ieškoti išmėtytų malkų, kurti laužo, taisytis vakarienės. Kiekvienas žingsnis aštrino sumušimų skausmą ir ji suprato, kad dar kurį laiką jaus to nelemto šuolio pasekmes.
 
Nors skausmas ir nuovargis tiesiog prašėsi poilsio, užmigti buvo sunku. Palapinės prieglobstyje išlindo jos šešėliai neramiai kuždėdamiesi: „Ko tu taip bėgai?“, „Neverta buvo skubėti“, „Vilkas yra bjaurybė“, „Ša! Pati kalta, kad nežiūrėjo, kur kojas stato“, „Girdėjai, ką vilko šešėliai sakė?“, „Gal išties reikėjo išeiti tada?“, „Nenusikalbėk, dar neįžengus į mišką Dorsi žinojo, kad neapsisuks“, „Ir kodėl, kodėl jis purtė galvą?“, „Atėjai čia kaip svečias, tad neįsivaizduok, kad priklausai miškui, nesvarbu, kiek gilių turi“, „Nereikėjo tau tų idiotiškų dainų dainuoti“, „Ką dabar darysi?“
 
Nuvijus visus šešėlius Dorsi ramiau pagalvojo ir nusprendė kurį laiką likti čia. Sumušimai tikrai apsunkino kasdienę veiklą, o vieta išties tinkama. Geriamasis vanduo netoliese, sausų malkų taip pat nesunku rasti. Užmigo su neramia mintimi, kad be ėjimo bei nuotykių sutikus baltąjį, ji nieko daugiau miške neveikė. Dabar, apsistojus vienoje vietoje, reikės prisigalvoti veiklos. Ta mintis ją slėgė. Mergina norėjo eiti toliau, vėl vytis vėl kartu griūti į minkštas samanas. Tačiau situacija buvo nepalanki.