Ne apie niūrų rudenį rašau, jo šaltą sielą,
Artėjančias šalnas ir degančius klevus,
Nostalgiškus takus, kuriuose likęs vienas
Žarstai savas mintis, lyg pamestus lapus.
 
Pakanka liūdesio žvarbaus lietaus lašeliuos,
Kai jie paklusniai krenta iš dangaus.
Kodėl ne juos, o tau kepurę kelia
Palinkusi šakelė nuo galvos?
 
Gal ragina sustot, pajust laiko pilnatvę,
Žemelei, skubančiai ilsėtis, padėkot,
Kad ji pilna jėgos prabustų kitą metą
Naujų gražių gėlių ir derliaus dovanot.
 
Dar rudeniui visos širdies neatiduosiu,
Tik retkarčiais kaip draugą pasikviesiu,
Kad šermukšninio vyno žėrinčią taurelę
Pakeltume už jo gerumą dviese.