Ruduo ateina, vėjai blaškos
Ir stūgauja vilkais palangėm,
Išeina alkanos vėlelės
Ieškodamos to mielo krašto,
Kur žvakele smilkavo
Jų gyvenimai...
Išeina tos, kurių gležni kūneliai
Lyg vėtroj rudenį skaudžiai rypavo,
Ir tos, kur nedoru gyvenimu
Sau ramumos net dausose nerado.
 
Šalikelėj tarpu tamsių eglynų
Kaimelis mažas tyliai snūduriuoja,
Ant jo šiltų kraigų žirgeliai supas,
Mergaitės sėja rūteles palangėj
Ir ant gonkelių vakarais
Vis laukia sau bernelių.
Jaunystės nerime anksti subrendo Valė,
Anksti išėjo už bernelio,
Oi per anksti išėjo už bernelio –
Nors krykštavo linksmai maža dukrelė,
Tas josios nerimas vis viena neapleido.
 
Atėjo sunkūs metai.
Miškan išėjo vyrai,
Tarnauti svetimiems jie nenorėjo.
Paliko Valę vienišą jos vyras,
Paliko dukterį mažutę ir namus paliko,
Galvojo, grįš, kai pasibaigs šėtoniška gadynė,
Galvojo, greit praeis, juk taip neturi būti,
Kad vėl reikės vergauti svetimiems,
Kad vėl jie grobstys ir namus, ir ūkį.
 
O laikas šliaužė gyvate,
Vienam įkando, kitą pakerėjo,
Sugundė trečią kaip žaltys.
Ir šiandien retas tai jau besupranta, –
Viltingus burbulus dar skleidė anapus Atlanto,
Tik brolių, lindinčių miškuos,
Taip niekas jau ir nevadavo.
Jų bunkeriuose žiemos prašarmojo.
Kai miškuose pavasariais lakštingalos kvatojo,
Jie drėgmėje ir samanose duso,
Juos gaudė kaip šuva pasiutęs rusas,
Skrebai su automatais gainiojo nuo kaimo,
Kova kai darės šiurpiai nelygi,
Viltis kai geso, kai blyksėjo baimė
Dėl artimų, namus lankyt nustojo,
Tik šūviai miškuose kasdien kvatojo...
 
O soduose pavasaris klajojo,
O paupiuos svaigino ievų kvapas –
Būriavos paupiais jaunimas ir vaikščiojo pulkais.
Jauna širdis tai ne akmuo,
Tvirtumo nėr ir atminties nelaiko:
Kas vakarą kaimynas apsilanko.
Pasiutęs bernas, daug mergų viliojęs,
Jis dar vaikystėj Valei – skersai kelio.
Kai paupy jaunimas renkas
Ir blyksi įkyri ugnelė,
Jauna širdis net užpenčiuose trankos,
Kai girdi dainą vakare pro langą:
,,Einam, Vale, Valyte brangioji,
Žodynėlio miškan paieškot“.
Pajuto vienąkart, kokios jo stiprios rankos,
Koks jis gudrus, nelaksto po miškus,
Galvos nekvaršins, valdžiai nesipriešins –
Ir sau, ir jai likimą gražų piešia.
Tie žodžiai vien krauju nudažo mintį,
Čia vėl rausvai, lyg kad saulėtekiai sušvis.
 
Ir nejučia, tėkmėj dienų skubrių
Nusinešė jos sielą virš šaltųjų akmenų,
Ji upeliu drumstu vis maišės, mainės,
Susidrumstė ir pribjaurojo net krantus,
Ir rodės jau vis vien, kas bus, tas bus.
Paskui jisai nuo jos atšoko, vakarais nelankė,
Dar sutiktas užsukdavo ūsus,
O Valei nuo tų ūsų kvapą gniaužė,
Vis kviesdavos trobelėn į svečius.
 
Ir vieną naktį, kai akmuo dejavo,
Kai vėjai draskė liepos bąlančias šakas,
Pajuto Valė, kad prisisapnavo, –
Tikrovėj negalėjo šitaip būt.
Pabudusi akis patrynė skaudžiai
Ir vėl išgirdo jo švininį žodį:
„Gerai, gyvent galiu su tavimi,
Bet dukterį turi tu numarint“.
Ji nesusivokė, nejaugi
Širdis jo – šalto plieno granata,
Kuri aplinkui viską susprogdinti gali,
Pati palikdama tokia šalta...
 
Išėjo vėl. Vėl bėgo dienos tamsios,
Vien ašarom takai jos nuberti,
Kur ėjo, ten dukra po kojom blaškės,
Liesutė ir silpna, kaip nedalia pati.
Yra daug žodžių, motinoms paskirtų,
Yra daug meilės motinos širdy,
Bet kas apsėdo Valę, miško dvasios
Ar laumės raganos, kur blaškos paupy?
 
Jos bernas mergino kitas,
Po vakaruškas lakstė,
Vaidino vis, kraipydamas ūsus,
O Valė? Valę kažin kas užbūrė,
Ji nemiegojo, viską matė pro rūkus.
Kol vieną dieną ryžosi ištarti:
„Tai nužudyki pats, jei nebaisu“.
 
Dainoj dar skamba žodžiai pražūtingi,
Dainuoja dar aplink visi kaimai,
Na o tada, tą vakarą lemtingą
Žarom užgeso dieviška šviesa, –
Atėjo nelemtoji valanda...
 
Miške ant samanoto gulto vartės tėvas.
Nurimo tylūs medžiai, tik naktis juoda
Kažką kuždėjo, nerimo pilna.
Staiga išvydo jis akis dukrytės,
Ji krito į juodas gelmes ir šaukė:
„Tėveli, tėveliuk, tėtuk...“
Pašokęs ruošės: „Eisiu, aplankysiu,
Vis vien jau – grįšiu, nebegrįšiu“.
Širdis virpėjo, ji viena žinojo,
Kokias aukas dievaitės meilei jau aukoja,
Jos, tūkstančius pražudę, naują puotą ruošia,
Karoliais – nekaltu krauju
Lyg žemuogėm, ant smilgos suvertom,
Mažojoj pamiškės trobelėj pasipuošę.
 
Kai durklą bernas traukė iš mažos krūtinės,
Ji dar sušuko: „Oi mamut“,
Bet Valė siaubo surakintom lūpom
Šypsojosi, galvojo, kur laidot.
 
Čia tyliai tyliai durys prasivėrė
Ir vyras tyliai pašaukė „Valyt“,
Paskui, žaibu suvokęs siaubą juodą,
Sugriebęs automatą, negalvojo, ką daryt.
Prapliupo čaižūs šūviai.
Krito bernas.
Išvydo besiblaškančias žmonos akis.
Bet peilis kruvinas,
Jau ant grindų nuslydęs,
Ūmai pasakė, ką toliau daryt.
Jis papliūpa nauja paguldė žmoną
Ir prie dukros suklupęs
Kūnelį išbučiavo visą,
Paskui, susupęs į drobulę baltą,
Išsinešė tolyn į miško tankmę,
Paguldė lengvą nešulį
Ant samanų minkštų...
 
Ryte surado vyrai gulinčius abu –
Padėjęs galvą prie mažos dukrytės
Gulėjo tėvas peršauta galva.
Po ąžuolu galiūnu juos abu laidojo,
Tik vieniša gegutė juos ten apraudojo.
Ilgai skaičiavo ji visiems juodus metus –
Tankmynėse dar ne viena auka suklups.
O vyrai, jau rankas nuleidę, mąstė grįžti
Prie žemės, prie šeimų, prie darbo,
Krauju pasruvus Lietuva
Jau kinkės grandines vergystės.
 
Nuo tos dienos praeis dar
Ne viena siaubų diena,
O kaimuose lig šiol girdėt daina.
Dainuos jauni ją aimana tylia,
Virpės  dešimtmečiais gimtinėje rauda:
„Einam Vale, Valyte brangioji,
Žodynėlio miškan paieškot“.