Kai ilgai gyveni toje pačioje vietoje, ypač tame pačiame kaime, su tais pačiais žmonėmis, atrodo, kad niekas nesikeičia, nevyksta. Iš lėto, įprasta tvarka ateina ir praeina metų laikai, matai kaip vėl aria tą patį lauką, ir vieną rytą tekant saulei pastebi, kad vakar buvęs juodas plotas atgyja, ir pajunti – atėjo metas! Dygti. Gyventi. Norisi klauptis ant ežios ir žiūrėti, žiūrėti, kaip krusteli žemės grumsteliai tarsi būtų gyvi, prasikala pilka adatėlė, antra, šimtoji, ant jų krinta rasa, sužvilga ir kalvelių viršūnės pasidaro švelnios švelnios, lyg aksominės, toliai padūmavę... Atėjo metas! Dygti!
Jeigu eisi pro tą lauką po kelių valandų, saulei leidžiantis, jis bus jau ne pilkas, jau tamsiai rausvas, o rytoj jau bus žalias – daugybė spalvų ir atspalvių gamtos paletėj iki auksinės javapjūtės, kol vėl sužvilgės žemė juodai, kaip šių metų juodvarnių, sekančių paskui plūgus, sparnai. Visa tai taip įprasta, kad nė nepastebi, kaip nepastebi ir naujų raukšlelių kasdien sutinkamų žmonių veiduose – gerumo, išminties, kančios, ilgesio, džiaugsmo, liūdesio. Kol neateina metas – švęsti solidų jubiliejų, palydėti į užtarnautą poilsį, kapus. Tarsi nieko ir neįvyksta, tik ateina metas sunokinti vaisius, nunykti ir užleisti vietą po saule ateinantiems, dabar dar tik numanomiems iš atsargios, apsunkusios jaunų moterų eisenos, iš nekantrių, linksmų rankų, sklaidančių vardyno lapus, iš laukimo.
Senoji Jarusė, atrodo, visada ir buvo senoji. Tokią ją pažinau pradėjusi dirbti prieš daugelį metų, tokia, rodos, buvo ir tą sekmadienio rytą, kai prieš išvažiuodama į tyrą spanguoliauti, dar užsukau į ligoninę pažiūrėti silpnesnę ligonę. Per tuos metus ji daugybę kartų gulėjo ligoninėj, vis taikydamasi pakliūti į tą pačią palatą ir netgi lovą, buvo kantri ir linksma – ar ne todėl sveikata kaskart pagerėdavo ir kuris nors iš gausių palikuonių išsiveždavo ją namo? Atrodė, kad taip bus visada, ir šį rytą niekas nekėlė nerimo – Jarusė mielai bendravo su savo ir palatos kaimynių lankytojais, džiaugėsi lauktuvėmis, domėjosi, kas gero namie, ar baigti rudens darbai, o kai slaugutė, atėjusi palydėti ją į tualetą, dailiai sutampė ir diržu sujuosė margą neišvaizdų ligoninės chalatą, pasižiūrėjo į veidrodį, veido raukšlelės susiklostė į linksmą, išdykėlišką šypseną, kažką sugalvojusi nuo lovūgalio nutraukė spalvingą rankšluostėlį, užsikišo jį už diržo kaip prijuostę, dviem pirštais suėmė jo kampą ir patrepsėdama uždainavo:
Šokinėjo pimpinėjo
Apie mane jauną,
Kas pakėlė kvartūgėlį
Rado mane kiaurą.
Juokėsi ir ligoniai, ir lankytojai, tik vėl paguldyta į lovą, ji nežymiai mostelėjo ranka, kad prieičiau, ir patyliukais paprašė, kad iš miško parneščiau jai raudonų šermukšnių uogų – nugirdo, kad važiuosiu į mišką. Nustebusi paklausiau, ką su jom darys – valgys, plikys arbatą?
– Ne, – nekantriai mostelėjo rankele – versiu karolius. Jaunystėj turėjau gintarinius, babos dovanotus, bet atidaviau juos seseriai, kai plaukė į Ameriką, o ji negrįžo. Vis ruošiausi, bet taip ir neprisiruošiau susiverti naujus.
Pažadėjau, nors keistokas pasirodė prašymas, bet kažin ar būčiau atsiminusi, jei prieš brendant į tyrą pamiškėj nebūčiau užmačiusi jauno šermukšnio, apsipylusio uogom. Pamaniau – pareinant priskinsiu Jarusei karolių, raudonų raudonų, bet kai visu būriu išbridom iš pelkės, bepamačiau tik, kaip nuo šermukšnio pakilo pulkas didelių juodų paukščių, o viršūnėj nebesimatė raudonos spalvos. Prieš nuožulnius saulėlydžio spindulius neįžiūrėjau, kokie tai paukščiai buvo. Nuėjau, apžiūrėjau medelį, sunku buvo patikėti – nulesė švariai, beparankiojau nuo samanų porą saujelių pribirusių uogų, bet Jarusei jų nebereikėjo, numirė tyliai, neprabudusi. Iki šimto metų jai betrūko dviejų žiemų.
Atėjo metas. Nejau žinojo Jarusė? O tie juodi paukščiai? Kad nebereikės?