Miršta viltis ir sudūžta svajonės,
Aštrios šukės pabyra kely...
Nesulaikomai veržias iš lūpų dejonės –
Nieko, nieko pakeist negali...

Sako man – „Netikėk, taip nebūna,
Su tavim visada bus viltis!
Ji trapi, lengvutė, bekūnė,
Bet užvaldo slapčiausias mintis...

Tik viltis per gyvenimą veda.
Jos dėka tikim laime, sėkme...
Nors svajonės sušąla į ledą,
Joms sunku pasakyti – gana!“

Vis tik miršta, pavargsta viltis...
Vieną dieną palieka, išeina...
Ir liūliuota skrajūnė mintis
Niekada nepavirs jau į dainą...