Ilgiuos ramybės Tavo
           užutekio tylaus –
po klystkelių ir vėtrų
           širdis ten atsigaus,

ir nesvarbu, kad vėjai
           nerimsta netolies –
valtelę Tu užlieji
           gelmių tyla širdies

ir kantriai jai užlopai
           suplyšusias bures,
ir drąsini, ir mokai
           vėl žvelgti į marias

žvilgsniu, kuriuo Tu myli
           iš spindinčios gelmės –
ten dovanojęs tylą,
           nuskaidrintą vilties,

palydi vėl į kelią,
           kur nematyt krantų,
o toj širdies valtelėj
           kartu keliauji Tu

ir niekad nepalieki
           tarp šėlstančių bangų -
ramiai valtelėj miegi –
           ten su Tavim saugu ---

Bet vėl aš pasiilgstu
           to uosto nuostabaus,
kur Tavyje nurimus
           širdis vėl atsigaus.