Išnyksta iš peizažo ilgos pradalgėlės
Ir moterų skarelės rugiuose,
Kai riša nukirstus rugpjūtyje į pėdus,
Vėliau sustato džiūti gubose.
 
Ir negirdėt galandant plieno dalgių,
Vyrų dainų, nuplaukiančių laukais.
Laikai kiti, tenka rimuot „kombainus“,
Plačias ražienas, klotas ritiniais.
 
Pavasarį baltai suvysto žalią žolę,
Rugsėjį suka auksiniais kamuoliais.
Na, ir tegul. Nors dar keistai atrodo,
Tarsi tvirtovės šiaudiniai statiniai.
 
Grūdų grūdų! Dar niekad neregėjo
Lietuvio akys tiek brandžių javų.
Kviečiai lyg mūras kilo ir švytėjo
Sėjėjų veiduose džiaugsmu.
 
Tarp upių kaspinų ir jų žaliausių slėnių,
Ūksmingų girių, kvepiančių šilų
Galbūt įprasime, kad puošias Lietuvėlė
Naujų laikų kitokiu peizažu.