Po tavo subtilybes pasivaikščioti norėjau,
Susidomėjau eilėmis alsavimo pro tavo lūpų vingį,
Užuominom po sakinį man akinius rausvus uždėjai,
Paveikslai tapo ryškūs – perdėtai tikri, žavingi.

Trumpučiai žodžiai slėpė tavo išraiškingai painų veidą,
Tyla – geriausias  tavo draugas, man šlaunis kančia kuteno,
Išsikvėpiau ieškodamas to tikro blizgančio kaupu skatiko –
Aš nežinojau masto šito keisto tavo lūpų meno.
 
Paryškintas kantrumas tavo rankoj tiktai mažas žaislas.
Ir alpstantys aplink – tik vienišų kačių per morčių spiečius.
Žengiau tik žingsnį tavo subtilybėj. Eičiau – nėra jokio kelio,
Sustočiau – pjauna baimė – paveikslai savo žvilgsniais liečia.