Taip bėga laikas pro šalis,
Jo taip mažai sugaunu,
Nors išskečiu rankas abi,
Rytojaus kantriai laukiu.
 
O jis — tik šast, ir praeity...
Nors vykis — nepavysi,
Save mintyse raminu —
Nespėjai, ne jaunystė.
 
Ir šen, ir ten būt įdomu
Pašėlt dienų verpetuos,
Tik jau sukies lėtu ritmu
Pilkos dienužės ratuos.
 
Jei kas paskolintų sparnus,
Tai skrisčiau naktimis
Viliojančiu Paukščių taku,
Kol šviečia pilnatis.
 
Nors iš aukštai, labai trumpai
Pabūčiau miestuose,
Kurių vardus kadais mačiau
Žemėlapio lape.
 
Jei ąžuolo metus kas duotų,
Tai dar gyvenčiau svajone
Sutikt šimtus pavasarių saulėtų,
Keliaut pražydusia žeme.
 
Žinau,
ne man sparnai, rievėti metai,
Žemynai baigsis slėnyje,
Kur dangun žvelgia pušų žvakės,
O laikas tirpsta maldoje.
 
Tegul bus taip. Bet tęsis pasaka toliau.
Gyvybės scenoje vaidins vaikaičiai.
Mylės karščiau, dainuos skambiau,
Ragaus šešėly nuodėmingą vaisių.