Priartėjimas prie sankryžos. Greitis normalus. Iš kairės nieko nesimato. Važiuoju toliau ir staiga...
Smūgis.
Ausyse įsirėžia šalimais sėdėjusio sūnaus riksmas:
– Durne tu!
Prieš akis išnyra stulpas, medis. Ir jau net nebežinau, kokiu greičiu nuvairuoju į pievą.
Po velnių, dar telefonas išsikrovęs.
Sūnui liepiu skambint tėčiui.
Matau, kaip iš anos mašinos atlekia įtūžęs vyriškis, visaip keiksnodamas. Atsidaro vaiko pusės dureles ir, o siaube, kaip jį pradėjo pulti!
Tą akimirką apkabinau sūnų ir bandžiau sulaikyti puolėjo ranką, kad tik jo nesužalotų, sakydama, kad sūnus niekuo dėtas. Juk aš už vairo. Aš kalta.
Pagėrusį vyriškį pradėjo tramdyt pribėgusi moteris. Tuo momentu aš tik paklausiau, ar daug nukentėjo.
Girdėjau tik įtūžusio girto viriškio riksmą:
– Debile, ką tu padarei, vaikams pilvus skauda...
Klausiausi jo keiksnojimų ir laukiau, kol mano sūnus išlips, nes mano durelės neatsidarė.
Toji moteris tik paklausė:
– Pripažįsti savo kaltę?
– Taip.
Priėjo kitą mašiną vairavęs vyras, pasižiūrėjo į mašinos nr. ir paklausė, kas aš tokia.
Žinoma, prisistačiau, juk nepaslėpsi, nes teks bendraut ir aiškintis.
Girtas vyriškis, pamatęs, kad mano sūnus skambina, kažko sunerimo ir liepė neskambint policijai.
Aš atsakiau, kad jis tik tėvui skambina.
O tas, kuris vairavo, sakė, ką čia tėvui, čia reik policijai.
Tą akimirką išlipau iš mašinos ir pamačiau iš nukentėjusių mašinos išlipusius du berniukus, kuriems skaudėjo pilvus, matomai nuo diržo įtampos.
Iš prisiminimų šmėstelėjo, kaip nuo diržų įtampos prieš 19 metų pati praradau 4 mėnesių dar negimusį kūdikį.
Mintyse dėkojau Viešpačiui ir visiems šventiesiems, kad visi gyvi ir be didelių sužalojimų. Mašinos tai tik metalo krūva.
Tada pasirodė ir mano vyras su kaimynais.
O kas iškvietė policiją, net nesusigaudžiau.
Tik pasąmonėj skambėjo tas žodis – kalta.
Nebesulaikiau ašarų.
Policijai atvykus kiekvienas buvom apklausinėti iki smulkmenų, tačiau pūsti į alkotesterį nedavė nė vienam. Tas girtas vyriškis nebuvo už vairo. Tik labai isterikavo. Pasirašėm visus įvykio dokumentus.
Policija tuoj išvažiavo įsitikinusi, kad niekam nereik greitosios pagalbos. Mums liko tik rūpestis, ką daryti su mašinom.
Vyrai tą reikalą atrodo išsprendė.
Grįžus iš įvykio vietos vis dar nesulaikiau ašarų.
Mintyse keiksnojau karvę, kurios tą vakarą taip ir nepamelžiau.
Ir kurių velnių ją išvedė i tuos Bambinius.
Tą naktį taip ir neužmigau. Praverkiau įsikniaubusi į pagalvę.
Visi planai ir visos svajonės žlugo akimirksniu. Teks atsisveikint su kelione į Gruzija. Štai tau ir dovana. Dabar jau aiški.
Taigi kalta. Ir to neišsiginsiu.
Kalta. Mašinos nebėra.
Pinigų – jų visad trūksta. O čia dar ir bauda prisidės.
Nors ir bandau pasąmonėj save ramint, kad visi gyvi ir be didelių sužalojimų, tačiau tas štampas kalta išliks visam gyvenimui. Ir vargu ar atsiras noras kada nors sėsti už vairo.