Laikrodis mokosi spragilo dainą —
Drumzlinais paryčiais tarp košmarų išgirsi.
Tai, ką rinkai, be atodairos svaidai.
Buvę darbai — susimąstymo mirksniai.

Būtojo laiko pelus saujoj gniaužai,
O jie tarp pirštų išsprūdę pabėga.
Užčiuopi randą — čia brolio, čia draugo,
Čia iki svaigulio geisto, mylėto...

Blunka naktis languose. Tuoj ims aušti,
Bet nežinai, ar atbusti norėtumei.
Spurda širdis it narvelyje paukštis —
Laikrodis? Spragilas? Skausmas randėtas.