Neištariau tokių puikių kaip tavo žodžiai niekad,
tyloj nugrimzdusi tavom aš pėdom keliavau,
klausiau, kaip mažas paukštis švelniai gieda,
ir rodėsi, kad šitoj žemėj nieko nėr gražiau.

Tą vasarą, visom spalvom ištvinusią,
liūliuojančią išplaukusių rugių branda,
tave jutau kaip kažin ką krūtinėje,
tik nežinojau, ar pasieksiu gi kada.

Ėjau – byrėjo man gyvenimas į delnus,
žadėjo dygti, suvešėt ir išsiskleist,
man rodėsi – lipu aš į aukščiausią kalną,
ir saulė vis tekės ir niekad nesileis.

Tik paukštis, kur giedojo, krito žemėn,
giesmė jo mirė čia, žemai, ir ten, danguj,
o visa vos prašvitę temo temo temo,
ir jau atrodė, pabaigą šios žemės tematau.

Bet balsas tyruose prakalbo ir paglostė,
pažadino pulkus ir paukščių, ir žmonių,
lyg jis mane ilgon kelionėn kviestų,
o aš ne paskui jį, o paskui tūkstančius didžių einu.