Čipuotas čipuoja parduotąjį,
  čipuotas jį moko gyvent.

  – Mums moka, ją mes ir kankinsim,           
  maskuos – žalioji brigada,
  o mes tiktai vaizdus dalinsim, –
  juos kursime tamsoj, nakčia.
  O pardavėjas jau žinos,
  kam užsakovas  juos naudos.

  – Jų planas toks: viską atimti!
  tada ją pačią – sunaikinti!
  ji dirbs, darys ir atiduos!
  pasirašys, dainuos ir šoks!
  Ji nesupras ir nežinos...

  – O kai ji viską sužinos?
  – Orkestrui bus kas diriguos.

  – Jos atvaizdą – visur pajuodint,           
  jos žodžius – trint arba pakeist,
  jos meilę būtina suniokot;
  svarbiausia – nuolatos kankint, –
  kitaip prekės vertė menkės,
  mat, kančią jos pardavinės.
  Namuose kenkt, darbe apgauti,
  svarbu – kas dieną naudą gauti,
  draugus ir meilę nubaidyt.

  – Visi turi galvot – durna!
  – Kas patikės, kad ji..?
  – Klausyk! Visi turi galvot – durna!
  o kaip – tai tavo problema!
  pjudyk ir plėšyk! smarvę pilk!
  lįsk į akis! badyk! tampyk!
  senius, šunis, vaikus – ratu!
  Spalvas! Varpus visu garsu!
  – Juk ir kiti žmonės kentės!
  – Baik! Tai niekad niekam nerūpės!

  – Atmink! turi šunim nujodyt!
  Filmuot ir užsakovui rodyt!
  Todėl kankinsime ir kūną:
  reiks jį badyt, ardyt ir nuodyt,
  neleist miegot, sapnais apnuodyt,
  ne vieną naktį, o kasnakt!
  – Bet kaip pas miegančią įeisim?
  Kaip ji duris atidarys?
  – Kvaily, tai – mediafarma padarys!
 Ją perjungsim, ji mus klausys.

  – Ir ką su miegančia darysim?
  – Tai ji darys – ką pasakysim.  
  Mums reikia paveiksluot, filmuot,
  tiktai su klykiančios garsais
  ir dar kankinamos vaizdais, –
  kitaip prekyba vyks prastai.
  – Bet kas į tai žiūrėti gali?..
  – Kas moka daug! Matyt, verta,
  nors liūdna bus jos pabaiga...
  Jei tokius pinigus kainuoja,
  mergelė buvo neprasta,
  ir gauta didelė nauda.

  – Gatve ji eina – mes kartu,
  raudonom rožėm barstom taką.
  – Raudoni žiedlapiai – garbė!
  – Kvaileli, ji galvos – kaltė.
  – Į įstaigas suskubk prieš ją,
  namus sujauk, uždek žvakes,          
  svarbiausia, reik pastoviai gąsdint, –
  tol jaus kvapus, garsus girdės,
  kol vieną dieną išprotės.

  – O jeigu ji neišprotės?
  – Tada nuknakinti reikės!
  – Tada sakyk, kuo ji kalta?
  – Kalta, nes buvo didelė nauda!

  – Bet kam to reikia? Lai gyvena!
  Ką ji padarė? – JAI padarė!
  Tokia tad jos yra kaltė!
  Imk grąžtą ir pradėk burzgėt!
  Tik nežiūrėk, dar ją pamilsi,
  tada ir pats save kankinsi.
  Pas mus patenka tik geri –
  dori, protingi ir turtingi.
  Kai tik pilnai juos išnaudoja,
  kankinimams tuomet naudoja, –
  mada – toks prieskonis prie brendžio...

  – Na, čia fantazijų pasaulis!
  – Klausyk, brolau, mažiau kalbėk!
  Gyventi nori? Tad tylėk,
  nes pats tu numerį tuoj gausi!

  – Palauk, o ji pati – ar žino?..
  – Dabar suprato, viską žino, –
  čia visas kaifas užsakovams,
  nes nieko ji nepadarys!
  Kaip ir kiti, raudos, tylės,
  kitaip beprotnamy gulės.

  – Palauk, o aš... taip pat?..
  – Taip pat. Čia – kitų nebūna.           
  Todėl tylėk. Gali karksėt.
  Kodėl karksėt? tai gal kukuot?
  – Matyt, užsakymas – varnos,           
  todėl neklausk, karksėk ir lok.
  – O lot... užsakymas kieno?..
  – Jo!!!  Supratai!? Tai – oho-ho-ho!
  – Bet jie vardus, tikiuos, bent turi?
  – Tamsos pasauly nėr vardų.
  – Bet... nors... pasaulis tas – žmonių?..

  – Ar tu – žinai, kur tu – esi?!
  – Man regis, aš jau nežinau...
  aš nežinau, kaip pakliuvau...
  – Bet jei žinai, jog pakliuvai,
  vadinasi, per daug žinai!
.................................
  Rytoj jau nežinosi. Tu.
  Aukų dar liko. Daug. Kitų...