Klausyk, bet tai juk nuostabu,
Kai kylantys į dangų paukščiai
Sparnais paliečia debesų takus
Ir lyg daina nutilę baukščiai,
Snapais jie nuskina
Vaivorykštės spalvų gijas.
Ir kaip strėlė sparnus suglaudę
Jie sminga žemėn tam,
Kad šias gijas
Sesutės laumės lig aušros suspėtų
Įaust į medžių ir gėlių kasas.
Tai štai kodėl nubudę ankstų rytą,
Pamatom mirgančius gėlių spalvom laukus
Ir saulėj šviečiančius medžių žiedus.
Tai štai kodėl pražįsta gėlės
Tiktai pavasarį, kai lietuje
Ta basakojė laumė Vaiva
Ištiesia savo rykštę danguje.

Ir aš tikiu paukščių sparnais.
Sparnais, kur, nugalėję vėją,
Pakyla lig dangaus aukštai
Ir grimzdami paskęsta mėly.
Ir Saulės spinduliuos
Nuprausę plunksnų drabužius
Ir pasidžiaugę laisve vėjų
Jie leidžiasi į žemės gėlę
Tam, kad galėtų kaupt jėgas
Naujam kilimui į padangių mėlį.
Ir skrydžio džiaugsmo žavesy,
Netilpę Žemės liūdesy,
Nustoję būti savimi
Nukristų žemėn lietumi,
Kuris įkvėptų vėl gėles
Paskleist vaivorykštės spalvas.