Kartais, rodos, kad laikas sustos
Ir nereiks man daugiau niekad melstis
Prie įskilusios ryto lazdos
Ir kas naktį obliuojamo karsto,
 
Kai sustings parugėj keturi
Vėjai tie, kurie griovė ir glostė.
Kartais, rodos, daugiau neturi:
Tiktai širdį margos suknios klostėj,
 
Rugiagėlių žydrumo akis,
Šypsnį lūpų aviečių saldumo...
O jei laikas vėl tęsis ar gis,
Ar pradings visa tai tarsi dūmuos?
 
Užmaršties – aš žinau – nebebus,
Aš ateisiu kaskart prie Šešupės,
Kur vanduo vilgė ievų lapus,
O ant jų skaidrūs laumžirgiai tūpė...
 
Ir norėsiu, kad viskas atgal
Apsisukus sugrįžtų, sustotų.
Nereikėtų man melstis, nes gal
Amžiams likčiau tenai...
.............................................................
 
Verki? Ko tu?..