Yra kažkas daugiau nei vien pilki balandžiai,
ir tie pakilti sugeba iš pakraščių
nuo priemiesčių medinių ramsčių.

Yra kažkas daugiau, čionai negrįžčiau,
stiklams automobilio blizgant
aš būsiu dalimi dar nematyto didmiesčio.

Tenykščiai nesuranda išėjimo,
pagalbos šauksmą minioje užtildo
skubėjimas, mašinų gausmas.
Venk miesto, vaike, aklinai sukausto.
Nereikia – tik paskęstų tavo balsas!

Ir kas, kad aklinai! Ten įvairovės
tiek daug, kad per naktis negulsi.
Gali ant scenos, tai kam užkulisiuose
laikytis, ten ir kiti žmonės...
Priimsiu, ar plojimai, triukšmas, ar tik purvo srovės...
Negąsdina nei dūmų kvapas, kartus skonis.

Aš noriu laisvės! Be jokios varžos,
tokios, kad čia daugiau negrįžčiau,
aš siekiu būti dalimi aušros
dar nematyto didmiesčio.

Atotrūkis nekontroliuojamas, laukinis,
bijok ambicijos iššaukto alkio,
išvenk godumo, bet trokšk dirbti.
Tik taip! O likę tik sugenda.
Užteks! Migdyk svajonę,
kol nevirto gėda!

Ir kas! Telieka bjaurios dėmės
neišsiskalbusios paikystės.
Man šito narvo negana,
visa netilpčiau.
Nelauk manęs sugrįžtančios
švarios, su sąžine ramia –
aš priklausysiu didmiesčiui.