Sausros išvarginta skubi į tėvo glėbį,
Vis dar sraunia, nors ir siaura vaga.
Palikus pusę Lietuvos, nerimsti, bėgi
Pasveikint Nemuną gaivia banga.
 
Vėliau Nevėžis, Dubysa, Šešupė
Ir daug šaltinių, upelių mažesnių
Suremsite pečius į vieną upę
Nunešti vandenis prie Baltijos krantų.
 
Prabėgus pusę Lietuvos, palikus Vilnių,
Vis dar srauni, jaunatviškai greita,
Plukdai per žemę šaltą, žydrą vilnį,
Pakrantės akmenį nutėkšdama puta.
 
Dainom gražiausiom apdainuota,
Išraižius pievas ir laukus,
Ūksmingom giriom vainikuota,
Įplauk į tėviškus namus.
 
Čia, Kauno santakoj, nusviesk vienatvę,
Neries gi vardą — miestui dovanok,
Tegul juo puošiasi krantinės, gatvės,
O žmonės semias tekančios jėgos.