Tarp visų numatytų darbų
Pats sunkiausias — sudeginti praeitį
Ir nužengt prieš senatvę juodon nežinion,
Be atodairos griauti,
Kas ilgus metus buvo statoma,
Ir nujaust, jog vėl teks
Žvangint saujoj monetom smulkiom,
Vėl mazgyti palaidus galus,
Sukti galvą, kaip trūkstant sudurti.
Bus lentyna kita, 
Bet indeliai kaip buvę tušti.
Tik hormonų audra
Nepadės varlę princu atburti
Ir skaityti pabos,
Kur prašapo audrų nublokšti.
Laisvė — vienas sapnų. Realybė?
O gal tik miražas?
Ar naujoji pilis
Ne ant smėlio svyruos pamatų?
Atsargiau su ugnim.
Net įskelsi jei kibirkštį mažą,
Nesušilsi tikrai.
Net matydamas, kaip aš degu.