Tu grįžti.
Ir sugrįžta visi, kas išėjo:
Debesų aitvarai, liepos žiedas, akmuo šalia upės,
Vakarais besimaudančios rožinės fėjos,
Jaunatis, susigėrus lašais ant žolės...
 
Verias lūpos:
„Patikėk manimi. Ir pamirški, kas žeidė –
Tegul medžiai vėl ošia numetę šešėlį nuo lapų...“
Taip sakai...
Ir menu tiktai mielą mergaitę –
Mėnesiena ant praviro lango jos veidą nutapo.
 
Tu grįžti.
Ir nušvinta užmigę alėjos,
Šilta taip, kad tarytum danguj nebe žvaigždės, o gėlės.
Vėl šnabždi:
„Atsimerk, aš – šalia, aš –  atėjus...“
.........................................................................................
 
Nedrįstu dar nubusti,
Nors suspaudęs glėby pabučiuoju ir vėlei, ir vėlei...